Neabejoju, kad ne tik srebiant raugintų kopūstų sriubą virtuvėje, bet ir viešoje erdvėje pasitaikė išgirsti apie optimaliausią sprendimą ar optimalesnį variantą. Visai gali būti, kad tie žodžiai švelniai per vieną ausį įėjo ir, neįstrigdami kokioje smegenų rievėje, per kitą išėjo. O ko jiems ten strigti? Juk teisingai sakome gilus, gilesnis, giliausias ar geras, geresnis, geriausias. Atrodytų,  nesigilindami į žodžio optimalus prasmę, jį galime laipsniuoti kaip eilinį lietuvių kalbos būdvardį. Anaiptol!

Optimalus kilo iš lotyniško optimus, reiškiančio geriausias, tačiau jis nėra visiškas sinonimas geriausiam. Mes galime sakyti geriausias draugas, tačiau sakyti optimalus draugas liežuvis neapsiverčia. Optimalus yra geriausias pagal apibrėžtą kriterijų, kurio reikšmę galime išmatuoti. Tarkime, optimalus gamybos planas, skirtas didžiausiam pelnui gauti arba, dar formaliau, optimalus sprendinys, garantuojantis didžiausią ar mažiausią tikslo funkcijos reikšmę. Jeigu aiškaus kriterijaus nėra, optimalaus minėti tikrai nereikia, pakaks ir geriausio.

Optimalus nėra vienišas lietuvių kalboje, minimalus ar maksimalus – irgi to paties lizdo paukščiai. Tad būkime atidesni ir galvokime, ką sakome. Juk taip paprasta leptelėti ką nors apie minimaliausius kaštus ir prarasti klausytojo pagarbą. Gal net visam laikui.